Vandens motociklai – ar iš tiesų piešiamas baubas toks baisus?

Naujai Aplinkos ministro pasirašytas įsakymas draudžia plaukioti vandens motociklais visuose vandens telkiniuose, išskyrus keturiuose šalies vandens telkiniuose – Baltijos jūroje, Kauno hidroelektrinės tvenkinyje, Elektrėnų tvenkinyje ir Alaušo ežere.

2014 balandžio 8d. Aplinkos ministras pasirašė įsakymą, pagal kurio nuostatas ženkliai sumažintas vandens telkinių, kuriuose iki tol buvo leidžiama plaukioti vandens motociklais, sąrašas. Naujasis Aplinkos ministro įsakymas draudžia plaukioti vandens motociklais visuose vandens telkiniuose, išskyrus keturiuose šalies vandens telkiniuose – Baltijos jūroje, Kauno hidroelektrinės tvenkinyje, Elektrėnų tvenkinyje ir Alaušo ežere.

Naujoji tvarka sukėlė dviprasmiškų vertinimų – žvejai ir pakrančių savininkai džiaugiasi pagaliau atėjusia ramybe, vandens motociklininkai piktinasi apribota laisve, o vandens pramogas ir pramoginį turizmą plėtoję verslininkai suka galvas, ką daryti su jau prisiimtais įsipareigojimais.

Saulius Jakutavičius

Apie vandens motociklus kalbamės su Sauliumi Jakutavičiumi – žurnalistu, praeityje garsių TV laidų – „Prieštarauk!“, „Spaudos klubas“, „Lietuvos ryto televizija“ kūrėju, dabar – korporatyvinius renginius organizuojančios bendrovės vadovu, Vilniaus vandens motociklų klubo steigėju.

Kada ir kaip susidomėjote vandens motociklais?

Pirmą kartą vandens motociklą pamačiau prieš kone dvidešimt metų. Nuo tada jie tapo mano pomėgiu, hobiu, o vasarą – ir šiokių tokių pajamų šaltiniu. Taigi su vandens motociklais esu susipažinęs ne iš knygų. Vandens motociklas – greita ir manevringa vandens transporto priemonė. Atsirado jie Jungtinėse Amerikos valstijose septintame dešimtmetyje, vėliau trumpam buvo užmiršti, kol 1973 metas Kawasaki korporacija sukūrė pirmąjį stovimą vandens motociklą, įgijusį bendrinį „jetski“ pavadinimą, kuris gaminamas iki šiol. Per paskutinį dešimtmetį vandens motociklai stipriai evoliucionavo, šiandien jis – šiuolaikinių technologijų kūrinys. Todėl dėl šių savo ypatumų, greičio, manevringumo jis yra pramoga Nr.1 saulėtuose kurortuose, tačiau vandens motociklus naudoja ir teisėsauga – įvairiose šalyse jais vandenyse patruliuoja policija, gamtos apsaugos inspektoriai, jie naudojami gelbėjimo darbams. Priminsiu, Palangos paplūdimyje skęstančiuosius gelbėja taip pat vandens motociklais aprūpinti gelbėtojai.

Tačiau naujoji Aplinkos ministro tvarka ženkliai apribojo vandens motociklų naudojimą vidaus telkiniuose. Kodėl taip nutiko?

Iš anksčiau buvusių 11-os vandens telkinių, kuriuose plaukioti vandens motociklais buvo leidžiama, liko 4. Manau, suveikė visuomenės atmetimo reakcija. Šiai dienai vandens motociklai yra prasčiausią įvaizdį žvejų, visuomenės, aplinkosaugininkų akyse turinti vandens transporto priemonė. Vyrauja toks požiūris – vandens motociklininkas yra tipiškas chuliganas, tūlas cool vyrukas prie „babkių“, nesilaikantis įstatymų ir plaukiantis kur papuola, lakstantis pliažuose per besimaudančiųjų galvas, ar piktybiškai sukantis ratus motociklu aplink žvejų valtis, ir kuriam apskritai viskas, vaizdžiai tariant, yra dzin. Būkime biedni, bet teisingi – toks požiūris atsirado ne iš dangaus. Vandens motociklininkų bendruomenė sau leisdavo kartais per daug ir nepaisė reglamento. O dabar turime, ką turime. Formaliai tariant, minėtasis Aplinkos ministro įsakymas atsirado po poveikio Lietuvos vandens telkiniams vertinimo studijos, kurią 2012 metais atliko tvenkinius kasantis UAB‘as. (visas atliktos studijos tekstas čia: http://vanduo.gamta.lt/files/SPP_galutine_atsakaita_-_2012-06-07_FINAL.pdf).

Dažnai pabrėžiama, kad vandens motociklas yra ypatingai vandens ekosistemai pavojinga vandens transporto priemonė, kelianti didelį triukšmą, povandenines sroves, kurios ardo dugną ir krantą, išmetanti į vandens telkinį daug teršalų?

Būkime realistai. Pačio žmogaus kasdieninis gyvenimas teršia aplinką, ir daro jai neigiamą poveikį. Šiukšlės, automobilių išmetami teršalai – visa tai ne į sveikatą gamtai. Tas pats ir su motorinėmis vandens transporto priemonėmis – žvejų valtimis su vidaus degimo varikliu, laivais, kateriais ar vandens motociklais – visa tai daro didesnį ar mažesnį neigiamą poveikį gamtai. Ekologiniu požiūriu sveikiausia būtų uždrausti viską – palikti medines valtis ir medinius burlaivius, ir plaukioti tik jais, kaip viduramžiais. Tačiau juk gyvename mokslo ir ir technikos pažangos XXI amžiaus pasaulyje. Kalbant apie vandens motociklus, kartais prisidengiama Europos sąjungos aplinkosauginiais reikalavimais. Tačiau Lietuva dar tik ranka siekė narystės Europos sąjungoje, kuomet apie 2003/2004 metus Kalifornijos valstijoje JAV buvo sukurti itin griežti aplinkosauginiai reikalavimai vandens motociklams, kurie taikomi iki šiol. Kalifornijos valstija ir vakarinė JAV pakrantė yra didžiausia pasaulyje vandens motociklų rinka, joje parduodama daugiausia vandens motociklų. Tuo metu Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Švarcnegeris, nepaisant JAV galiojusių gana liberalių federalinių aplinkosaugos reikalavimų, įvedė griežtus triukšmo, teršalų emisijos reikalavimus, keliamus laivų, katerių, ir vandens motociklų vidaus degimo varikliams. Iki šiol tai yra pasaulinis standartas, žinomas kaip „Californian low emission standart“. Taigi vandens motociklų gamintojai, norėdami išlikti pasaulio rinkoje Nr.1, buvo priversti is esmės keisti buvusias technologijas. Taip 2004 metais dvitakčius variklius pakeitė ekologijai draugiški keturtakčiai variklai, ir visi motociklai nuo 2004 metų iki šios dienos turi tik keturtakčius variklius. Išskyrus stovimo „jetski“ tipo motociklų, kurie sudaro labai mažai pardavimų dalį, ir yra naudojami sportui.

Vandens motociklas “Sea- Doo”

Dar vienas mitas, kad vandens motociklas yra lyg tiksinti ant vandens bomba, iš kurios gali išsipilti tepalai, degalai, ar akumuliatoriaus skystis. Šiuolaikinis, nuo 2004 metų gaminams vandens motociklas yra sukonstruotas taip, kad iš jo ne tik kad niekas negali išsipilti, bet net į jį nepatenka vanduo. Jei būtų vandens pratekėjimas, vanduo motociklo viduje galėtų sukelti elektros grandinės gedimą, net nedidelis vandens kiekis, patekęs į variklį, sukeltų taip vadinamą hidrosmūgį ir išvestų variklį iš rikiuotės. Todėl šiuolaikiniai vandens motociklai sandarūs lyg konservų dėžutės – juose, kaip įprastuose automobiliuose, įmontuota uždara variklio aušinimo sistema (ankstesni modeliai buvo aušinami telkinio vandeniu), tepalai pilami į variklį, todėl yra uždara tepimo sistema ir jie neteršia vandens telkinių nesudegusios alyvos likučiais. Patys varikliai sandarūs, jūrinio tipo, o vandens motocikluose naudojami akumuliatoriai – dažniausiai sauso tipo, juose apskritai nėra jokio skysčio. Teko girdėti, kad žala gamtai daroma ir todėl, kad nuleidžiant vandens motociklus, panardinama į vandenį priekaba, todėl nuo padangų į vandenį patenka asfalto dalelės. Tačiau leiskite paklausti – jei žvejys atsiveža kelis šimtus kilogramų sveriančią plastikinę valtį, su visa įranga, ar antgamtinė ranka tą valtį į vandenį nuleidžia? Tas pats veiksmas, tas pats atoveiksmis.

Dėl sąlyginai mažos masės, vandens motociklai nesukelia tokio bangavimo, koks kyla praplaukus toną ar daugiau sveriančiam kateriui. Aplinkosaugininkai teigia, kad tokios bangos ypač žalingos, nes ardo vandens telkinių pakrantes. Tačiau sunkiasvoriais, net iki 300 AG laivais naujasis įsakymas gana liberaliai leidžia plaukioti atitinkamo dydžio ežeruose. Šeštokui aiškus energijos tvermės dėsnis, tad didesnė jėga ir masė išjudina didesnį kiekį vandens, kuris bangomis ritasi į krantą. Didelio balo cunamis sukelia ir dideles bangos, kurios šluoja viską savo kelyje.

Įdomus faktas – dvitakčiai pakabinami žvejų valčių varikliai sukelia ne tik didelį triukšmą, bet į vandenį išmeta didžiulį kiekį angliavandenilių ir kitų toksinių teršalų. Į vandenį papuola nesudeginta alyva bei 20-30% nesudeginto kuro. Plaukiant lėta eiga, į vandenį patenka net 40% nesudeginto kuro, o 1 val. plaukimas valtimi 10 AG varikliu ramia eiga ežere palieka tiek pat angliavandenių, kaip 40 000 km (keturiasdešimt tūkstančių!) nuvažiavęs šiuolaikinis automobilis! Dabar ežeruose neršia žuvys, peri paukščiai, tačiau plaukioti nustatyto dydžio ežeruose su 10 AG varikliais galima. Mano nuomone, įprasta žvejo valtelė su dvitakčiu vidaus degimo varikliu galbūt kelia daugiau pavojų, negu vandens motociklas – joje yra atviras kuro bakas, žarnelės, kuriomis iš bako kuras teka į variklį. Neišlaikius valtyje lygsvaros, galima apsiversti, su kanistrais ir tepaluotu varikliu nugarmėti dugnan. Žvejojant dažnai rūkoma, tai atviras ugnies šaltinis valtyje, gali kilti gaisras. Aplinkosauginiu požiuriu, elektros varikliai ir vėjo burės būtų švariausia energija. Tačiau šiandien niekas žvejų su vidaus degimo varikliais nesivaiko ir žvejybos nedraudžia.

Priimtas Aplinkos ministro įsakymas ženkliai apribojo vandens matociklus šalies ežeruose. Ar nebuvo galima rasti kitų sprendimo būdų?

Mano nuomone, iki tol galiojusi tvarka galėjo išlikti. Esamą įstatyminę bazę galima tobulinti. Plaukimai vandens motociklu buvo leidžiami nuo birželio 21 dienos dideliuose, ne mažesniuose kaip 500 ha ežeruose, kurie nėra saugomose teritorijose. Laivybos sezono pradžia- birželio 21 diena- tinkamas terminas, nes jau būna išperėję paukščiai, kuriuos trikdo triukšmas ir jie gali palikti savo perimvietes, baigiasi žuvų nerštas, paauga mailius, kurį gali sužaloti besisukantis katerio sraigtas ar įtraukti vandens motociklo turbina.

Buvo galima labiau viską reglamentuoti, atsižvelgti į vandens motociklo variklio tipą, jo galingumą, riboti plaukimus senos kartos dvitakčiais varikliais ar vadinamaisiais galios motociklais. Taip būtų buvusios sukurtos prielaidos atsinaujinti esamą vandens motociklų parką. Galbūt galima buvo riboti vandens motociklo galingumą, paliekant leidimus vandens telkiniuose, ne mažesniuose kaip 500 ha, plaukti tik iki 150 AG ir tik keturtakčiu varikliu varomais motociklais – jie ženkliai draugiškesni aplinkai, nėra triukšmingi. Tai vadinami šeimos arba reakreaciniai motociklai- jais neišvystysi tokio greičio, kaip su jėgos motociklu, tačiau juo maloniai galima leisti laiką šeimos, draugų kompanijoje, su mažais vaikais, ramia eiga sukant ratus po vakarėjantį ežerą. Faktiškai visi vandens motociklų gamintojai jau keli metai orientuojasi į nedidelės galios, sąlyginai pigius, šeimai ir poilsiui skirtus reakreacinius motociklus. O svarbiausia- buvo galima sukurti prielaidą papildyti aplinkosaugininkų biudžetą. Vandens motociklas yra padidinto visuomenės jautrumo priemonė. Žmogui, kuris išleido keliasdešimt tūkstančių litų motociklui įsigyti, mano įsitikinimu, tikrai nebūtų problema sumokėti bent kelis šimtus litų ekologinio mokesčio. Rinkliava galėtų priklausyti nuo motociklo variklio tipo, galios. Plaukioji jėgos, itin galingu arba dvitakčiu varikliu varomu motociklu, labiau erzini aplinką- didesnis mokestis. Juk kai kurie motociklai per valandą suvartoja ir 30-40 l. degalų. Yra šio aktyvaus polisio entuziastų, kurie per savaitgalį savo motociklais „suvalgo“ tūkstantį ar daugiau litų. Tarkime, būtų numatytas apvalus 500 litų per metus ekologinis mokestis. Kiekvienais metais privaloma techninė apžiūra, ateiti į saugios laivybos administraciją, atneši kvitą, kad sumokėjai ekologinį mokesti, gauni specialų lipduką. Klijuoji jį ant motociklo, panašiai kaip kelių mokesčio lipduką komerciniame autotransporte. Neturi lipduko- paukšt, bauda, du ar tris kartus daugiau negu nesumokėta rinkliava. Juk Lietuvoje yra registruota kone pusantro tūkstančio vandens motociklų. Susidarytų apvali ekologinio mokesčio suma.

Tačiau Europos Sąjungos šalyse vandens motociklai yra nepageidaujami? Plaukioti juose galima karjeruose, arba dirbtiniuose telkiniuose.

Mes labai dažnai orientuojamės į kitų šalių pavyzdžius, pamiršdami konkrečios valstybės dydį, žmonių skaičių, ir geografinius skirtumus. Liberaliausia šalis vandens motociklams pasaulyje yra JAV. Šveicarijoje, kuri nėra Europos Sąjungos šalis, vandens motociklai apskritai yra uždrausti. Keista, kad šveicarai apskritai iki šiol neuždraudė automobilių, ten draudžiama net skraidyti tam tikromis aviacijos priemonėmis, pavyzdžiui parasparniais su varikliu. Vokietijoje, kur gyvena 80 milijonų žmonių, yra vos keliasdešimt didelio ploto ežerų – jie skirti visuomenės poreikiams. Kai kuriuose jų juose egzistuoja trasos, kur plaukti vandens motociklu galima. Apsritai, Vokietijoje vandens motociklas yra transporto priemonė, juo galima legaliai keliauti upėmis, ir iš Hamburgo nuplaukti į Leipcigą. Egzistuoja taisyklės, kad plaukimai vandens motociklu galimi tik nuo 7 valandos ryto iki 20 valandos vakaro. Ši nuostata galėjo būti perkelta ir į mūsų teisės aktus, tikrai nėra būtinybės šeštą valandą ryto maltis motociklu po ežerą, kuriame pilna žvejų. Lietuvoje skaičiuojama apie 2800 ežerų, plaukioti, be Baltijos jūros, buvo galima tik 10-yje iš jų. Taigi leistinų vandens motociklams vandens telkinių skaičius sudarė itin labai mažą procentą bendrame Lietuvos, kaip ežerų krašto, kontekste.

Po Aplinkos ministro priimto įsakymo žvejai ir pakrančių savininkai džiaugiasi pagaliau atėjusia ramybe. Ar pagrįsti kokie lūkesčiai?

Lietuvoje apstu pavyzdžių, kuomet vien draudimais problema neišsprendžiama. Po Aplinkos ministro priimto įsakymo peržvelgiau naudotų transporto priemonių pardavimo portalus- lietuviai neskuba masiškai atsikratyti vandens motociklais, naujų skelbimų apie parduodamus vandens motociklus nėra daug. Tikėtina, kad daugelis taps pažeidėjais, plaukios kaip plaukioję, ir toliau mokės baudas.

Nesu teisininkas, tačiau mano nuomone, egzistuoja ir precedento tikimybė. Terminas „vandens motociklas“ yra tautosaka. Na, panašiai kaip devinto dešimtmečio pabaigos tam tikriems Mercedes automobiliams yra prigijęs „lansberginio“ vardas. Tačiau juk neišduoda „Regitra“ registracijos dokumentų, kuriuose būtų parašyta automobilio markė „Lansberginis 280 SEL“. Tas pats ir su vandens motociklais. Anglų kalboje vandens motociklas yra asmeninis laivas: PWC-personal watercraft.

Įstatymas sako: „LR vidaus vandenų laivų registre registruojami vidaus vandenų laivai, žvejybos laivai, mažieji, pramoginiai ir asmeniniai laivai, plūduriuojantys įrenginiai, plūduriuojančios priemonės, statomos vidaus vandenų transporto priemonės, vidaus vandenų transporto priemonių pakabinamieji varikliai, išskyrus sportinius laivus, vandens dviračius, irklines valtis, kurių ilgis iki 6 metrų, burines jachtas, kurių korpusas trumpesnis kaip 6 metrai, irklinius turistinius plaustus, kurių keliamoji galia mažesnė kaip 500 kilogramų.“ Vandens motociklų registracija apskritai nėra numatyta.

Gali atsitikti taip, kad vandens motociklų savininkai masiškai užplūs Saugios laivybos administraciją, reikalaudami išduoti registracijos dublikatą, kuriame laivo tipas turėtų būti rašomas taip, kaip numatyta įstatyme: ne vandens motociklas, o asmeninis laivas.

Ar nekils konfliktas su gamtos apsaugos inspektoriais, kurie pagal Aplinkos ministro įsakymo raidę rašys baudas už plaukimą vandens motociklu, o jo savininkas pateiks dokumentus, kad plaukia asmeniniu laivu, kuriuo plaukimas nustatytos galios varikliu Aplinkos ministro įsakymu nėra draudžiamas visaus vandenyse laivybos sezono metu. Antra, LR Administracinės teisės pažeidimų kodeksas nenumato administracinės atsakomybės už neleistiną plaukimą „vandens motociklu“, todėl gamtos apsaugos inspektorių tokios skirtos baudos gali būti skundžiamos teismams. Suprantama, tai tik žodžių žaismas, tačiau teisės kalboje kartais daug reiškia ir ne vietoje padėtas kablelis.

Ateityje gali būti ir daugiau precedentų, technika vystosi, lietuviai imlūs naujovėms- Europos sąjungoje gaminami specialūs laivai – laivo formos kevalas be variklio, į kurį įtvirtinamas vandens motociklas, ir vandens motociklas tampa 6 ar daugiau vietų pramoginiu kateriu. Šie laivai yra Europos Sąjungoje, registruojami ir turi pramoginio laivo dokumentus. Ir tokie laivai greitai pasirodys ir pas mus. Tada vėl kils dilema- plaukiama vandens motociklu ar laivu?

Į atskirą kategoriją pateko vandens pramogas vystę verslininkai. Prieš du metus į Molėtų rajoną atvežėme unikalią pramogą- Flyboard‘ą. Tai savotiška „Žmogus-raketa“, kuri pritraukdavo didelius žmonių srautus- šios pramogos pardavėjai pardavė begalę bilietų. Įrengėme poilsiavietę, su persirengimo kabinomis, tualetais, kad žmonės iš visos Lietuvos atvykę galėtų gerai praleisti laiką.

Žmogus raketa “Flyboard”

Praeitais metais laimėjome Europos sąjungos konkursą neatlygintinai kraujo donorystei skatinti, kraują nemokamai davusiems žmonėms turėjo būti teikiama ši mūsų pramoga. Vasaros sezonu buvo skatinamas pramoginis turizmas, į Molėtų rajoną poilsiauti atvykdavo kitų rajonų lankytojai su šeimomis. Jie turėdavo galimybę ne tik patirti naujus įspūdžius, tačiau ir geriau susipažinti su Molėtų kraštu. Buvo užsakomos maitinimo, nakvynės paslaugos, o tai buvo papildomos pajamos ir kitiems mūsų krašte turizmą vystantiems verslininkams.

Pramogai „Žmogus-raketa“ būtinas vandens motociklas. Įprastai suprantamas plaukimas vandens motociklu šios pramogos metu nevyksta, nes būna nuardyta vandens motociklo turbina, o prie jos prijungta lanksti jungtis, panaši į gaisrininkų naudojamas vandens žarnas. Šia jungtimi vanduo buvo perduodamas į skraidlentę, pro kurios vožtuvus išpurškiamas į vandens telkinį. Taip vandens reaktyvinės jėgos dėka pramogautojas įgauna galimybę paskraidyti virš vandens. Pramogos metu vandens motociklas savaime plaukti negali, jis ežere yra tik vandens siurblys. Į ežerą yra išpurškiamas deguonimi prisotintas vanduo, vyksta tos ežero vietos aeracija. Juk deguonis yra gyvybės šaltinis, be jo ežerai pelkėja ir miršta. Lietuvoje per 12 tūkstančių metų užpelkėjo 15 tūkstančių ežerų.

Tačiau dėl Aplinkos ministro įsakymo tokios pramogos Molėtų rajone tapo apskritai negalimos, mes negali vykdyti savo įsipareigojimų, prisiimtų iki minėto įsakymo paskelbimo, nes visi Molėtų rajone esantys ežerai patenka į draudžiamų juose plaukioti vandens motociklais ir juos laikyti vandens telkinių sąrašą. Tai, kas Europos Sąjungos mėlyna vėliava pažymėtuose kurortuose yra leidžiama, mūsų valdininkams yra tabu. Lygiai su ta pačia problema susidūrė Kupiškio verslininkai. Ten veikia modernus vandenlenčių parkas, verslininkai ėmė paskolas, ketino pirkti įrangą ir teikti Flybordo pramogas, tačiau to daryti negali.

„Žmogaus raketos“ pramogą teikėme Molėtų rajone, kuriame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 2d. nutarimu Nr. 1318 „Dėl Utenos apskrities teritorijos bendrojo (generalinio plano) patvirtinimo“ pažymėtas kaip intensyvios rekreacinės plėtros zona, kurioje numatyta plėtoti poilsio, turizmo paslaugas, įskaitant ir vandens pramogas, rekreacinius išteklius pritaikyti poilsiui ir turizmui, plėtoti atitinkamą infrastruktūrą ir paslaugas. Tačiau ministro įsakymas lengva ranka nubraukia Vyriausybės nutarimus. Aišku, bus manančių ir sakančių, važiuokite prie ežerų, kur laivyba vandens motociklais leidžiama. Artimiausias mums yra Alaušo ežetas Utenos rajone, tačiau ten privačios žemės, nėra sukurtų privažiavimų, stovėjimo aikštelių, tualetų, persirengimo kabinų. Žmonių srautai dideli. Ar turėtume padaryti savotiškus nudizmo seansus, vaikydami savo klientus po pakrūmes, kur jiems persirengti ar atlikti gamtinius reikalus.

Stebina ir tai, kad minėtoje keturių mokslo vyrų iš tvenkinius kasančios bendrovės atliktoje poveikio vandens telkiniams vertinimo studijoje, kuria rėmėsi Aplinkos ministro įsakymas, apskritai nėra atliktas Alaušo ežero Utenos rajone vertinimas, kur ministras plaukimus vandens motociklais leidžia, netaliktas poveikio vertinimas ir Molėtų rajono Galuonų ežere, kur laivyba motoriniu transportu buvo leidžiama dar nuo Antano Sniečkaus laikų, o dabar ministro įsakymu vandens motociklai jame uždrausti.